...žvelgiau pro langą į prabėgantį šaligatvį, kai pajutau šalia prisėdantį žmogų. Trumpam žvilgtelėjau - mergina, lyg ir niekuo neišsiskirianti, nebent tuo, kad prisėdo šalia manęs. Tas keista. Išsitraukė ausinuką ir ketino panirti į muzikos globą, nutildydama rytinį gatvės šurmulį ir autobuso triukšmą. Toliau stebėjau plyteles už lango, kai nosį pasiekė tas kvapas. Saldus, gundantis.. Braškės. Iš kur tokiu laiku..? Kairėje Ji, išsitraukusi mažą apvalų indelį su raudona blizgia mase viduje, truputį užtepė sau ant lūpų. Ar Ji padarė tai tyčia..? Nes po to daugiau apie nieką kitą nesugebėjau galvoti. Įkvėpiau dar kartą ir vidų užpildė tos svaiginančios braškės. Ir mintys. Į Jos lūpas įsiskverbti norėjos taip labai, kad širdis, kūno galus užtvindžiusi papildomu krauju savo darbą darė dar ateinančias 10 stotelių po to, kai Ji išlipo. Liko stovėti stotelėje, atsukusi nugarą į mane. Atminty liko tik jos klubai ir lūpos, kvepiančios tomis saldžiomis, vasariškomis, svaiginančiomis braškėmis..